Nebaltyminių azotinių medžiagų kiekį geriausiai atspindi šlapalo tyrimas. Jo azotas sudaro maždaug pusę nebaltyminių medžiagų azoto.

Šlapalas sintetinamas tik kepenyse iš amoniako ir asparto rūgšties azoto bei CO2, o išsiskiria per inkstus filtracijos būdu. Dalis šlapalo (apie 30%) reabsorbuojama inkstų kanalėliuose ir sugrįžta į kraują. Taip organizme išsaugomos guanidino grupės. Per parą su šlapimu pasišalina 25-30 g šlapalo. Kitais būdais (išmatomis, prakaitu) šlapalo išsiskiria nedaug. Tačiau esant inkstų nepakankamumui, daugiau šlapalo gali pradėti skirtis su seilėmis, per virškinimo liaukas. Šlapalo koncentracija kraujyje gali padidėti jau esant nedideliam inkstų veiklos pažeidimui, kai sutrinka inkstų kraujotaka ar suintensyvėja jo sintezė. Ir tai įvyksta daug anksčiau ir greičiau, negu padidėja kitų azotinių medžiagų, pvz., kreatinino kiekis. Padidėjusi šlapalo koncentracija pacientams, kurių kreatinino koncentracija normali, dažniau rodo ne su inkstų pažeidimu susijusias uremijos priežastis – širdies nepakankamumas, sumažėjęs kraujospūdis, pooperacinės būklės ir kt. Uremija – tai apsinuodijimas medžiagų apykaitos produktais, sutrikus jų šalinimui su šlapimu. Dažniausiai šią būklę sukelia šlapalo ir kreatinino koncentracijų padidėjimas kraujyje.

Pats šlapalas yra netoksiškas. Jis gali būti vartojamas kaip vaistas, pvz., kai reikia sukelti dehidrataciją smegenų edemos atvejais.