Kalcis (Ca) yra būtinas organizmo gyvybinėm funkcijom palaikyti. Kasdien į organizmą patenka apie 400 mg kalcio. Kalcio šaltinis – pienas ir jo produktai, mineralinis vanduo, riešutai, saulėgrąžos, brokoliai, grūdai, jautiena, sardinės. Daugiausiai kalcio turi fermentinis sūris.

Žmogaus organizme yra 1-1,5 kg kalcio. 99% šio kiekio yra kauluose, Tačiau fiziologiniu požiūriu svarbesnė yra kalcio dalis esanti kraujyje. Kalcis kraujyje būna trijų formų:

laisvasis arba jonizuotas kalcis (Ca++), kuris sudaro 50% viso kalcio kiekio. Tai fiziologiškai aktyvi Ca forma. Jonizuoto kalcio dalis yra svarbi palaikant nervų funkciją, membranų pralaidumą, raumenų susitraukimą, liaukų sekreciją, kraujo krešėjimą.
apie 5% viso kalcio kiekio yra susijungęs su įvairiais anijonais – fosfatais, citratais.
apie 45% viso kalcio kiekio susijungęs su kraujo plazmos baltymais, daugiausia – su albuminu. Ca sujungimas su baltymais priklauso nuo kraujo pH: nesujungtojo kalcio kiekis didėja esant acidozei (mažėjant pH) ir mažėja esant alkalozei (didėjant pH).

Kalcio apykaitą organizme reguliuoja hormonai: parathormonas (PTH), kalcitoninas, aktyvi vitamino D hormoninė forma – kalcitriolis. Šių hormonų pusiausvyra palaiko pastovią kalcio koncentraciją kraujyje.

Nustatant Kalcio koncentraciją, tiriamas bendrasis kalcio kiekis – sujungtasis ir laisvasis (jonizuotas) kartu. Kadangi didžioji dalis Ca susijungusi su albuminu, albumino koncentracijos svyravimai keičia ir bendrojo kalcio koncentraciją – mažėjant albumino koncentracijai, mažėja ir bendrasis kalcis. Kalcio koncentracija gali padidėti dėl organizmo dehidratacijos (kai netenkama daug skysčių).

Nustačius padidintą bendrojo Ca koncentraciją reikia tirti jonizuoto kalcio koncentraciją, jei ji normali – hiperkalcemijos nėra. Jei jonizuoto kalcio koncentracija padidėjusi, reikia tirti parathormono koncentraciją.

Tikrąją hiperkalcemiją dažniausia sukelia hiperparatirozė (paratiroidinių liaukų hiperfunkcija, kai padidėja parathormono sekrecija) arba piktybiniai navikai. Paratiroidinės (prieskydinės) liaukos dažniausiai sekretuoja padidintą PTH kiekį dėl šių liaukų adenomos. Kai kurie piktybiniai navikai sekretuoja baltymą, turintį parathormonui būdingų savybių. Rečiau hiperkalcemija pasitaiko perdozavus vitamino D, gydant Ca preparatais ir tiazidų grupės diuretikais, dėl inkstų ligos, skydliaukės hiperfunkcijos.

Kliniškai hiperkalcemija pasireiškia dirglumo padidėjimu, letargija, depresija, pilvo skausmais, pykinimu, vėmimu, vidurių užkietėjimu, širdies aritmija, inkstų veiklos sutrikimu, dėl kurio padidėja išskiriamo šlapimo kiekis, kankina troškulys, formuojasi inkstų akmenys.

Hipokalcemiją (sumažėjusi Ca koncentracija) gali sukelti patologinės būklės: hipoparatirozė (paratiroidinės liaukos sekretuoja per mažai PTH po operacijų kaklo srityje ar dėl magnio stokos); vitamino D3 stoka, dėl ko gali sutrikti medžiagų apykaita kauluose; sumažėjusi PTH sekrecija dėl susilpnėjusios paratiroidinių liaukų funkcijos (įgimti defektai, Wilson ir kt. ligos); lėtinis inkstų nepakankamumas. Retais atvejais hipokalcemija gali būti dėl piktybinių navikų, ūmaus kasos uždegimo, ūminės rabdomiolizės (sunkus raumenų pakenkimo sindromas, kuris pasireiškia raumenų skausmu, jautrumu ar silpnumu).

Vertinant hipokalcemiją svarbu žinoti kitų laboratorinių tyrimų rezultatus: albumino, magnio, parathormono, fosforo.