Geležis yra vienas svarbiausių elementų, padedančių susidaryti raudoniesiems kraujo kūneliams (eritrocitams) bei specialiems fermentams, įeina į raumenų baltymo – mioglobino sudėtį. Ji kaupiasi kaulų čiulpuose, blužnyje, kepenyse.

Trūkti geležies gali greitai augantiems vaikams ir paaugliams; moterims dėl menstruacijų; nėščiosioms, padidėjus jų kraujo tūriui, netekus kraujo gimdant. Geležis maisto produktuose gana paplitusi, tačiau jos trūkumas dažnai priklauso nuo vartojamo maisto, jame esančio geležies kiekio, nuo jos pasisavinimo ir apykaitos organizme. Geležies pasisavinimą didina gyvūniniai baltymai, o mažina vitamino C stoka.

Geležies perteklius yra nuodingas. Neigiamas geležies pertekliaus poveikis kyla dėl to, kad organizmas neturi jos pertekliaus šalinimo mechanizmo. Geležis iš organizmo gali išsiskirti tik su krauju, todėl senstant organizme kaupiasi jos atsargos, ypač vyrų organizme. Moterų organizme iki klimakterinio periodo geležies atsargos dažniausiai yra normalios. Klimakteriniame periode jos pradeda didėti ir kaupiasi taip pat, kaip ir vyrų organizme.

Vien tik geležies koncentracijos nustatymas, diagnozuojant mažakraujystę neturi didesnės klinikinės vertės. Geležies koncentracija nustatoma kartu su transferino (paskaičiuojant transferino prisotinimą) bei feritino koncentracijomis. Geležies koncentracija tiriama įtarus apsinuodijimus švinu ir kitais sunkiaisiais metalais, sergant kai kuriomis kepenų ligomis, TBC, onkologiniais susirgimais, bei kitais lėtiniais susirgimais.