Fosforas – tai ne tik kaulų ir dantų sudėtinis komponentas, jis svarbus maisto medžiagų pasisavinimui ir apykaitai, dalyvauja baltymų sintezėje, energijos gamyboje ir apykaitoje, padeda perduoti genetinę informaciją, reikalingas smegenų, kepenų, inkstų biocheminiams procesams. Fosforo apykaitą reguliuoja prieskydinių liaukų hormonas PTH (parathormonas). Fosforo koncentracija kraujyje priklauso nuo jo pasisavinimo žarnyne greičio, jo apykaitos kauluose ir išsiskyrimo per inkstus. Daugiausiai fosforo yra kauluose (80-85 proc.). Likusi dalis maždaug vienodai pasiskirsčiusi tarp audinių ir organizmo skysčių. Nustatoma fosforo koncentracija kraujyje atspindi tik tą fosforo dalį,
kuri randama organizmo skysčiuose.
Fosforo koncentracija padidėja kai dėl įvairių ligų ir būklių irsta audiniai (pvz.: piktybiniai navikai), esant vitamino D pertekliui, padidėjus jo reabsorbcijai inkstuose (sumažėjusi prieskydinių liaukų veikla, suintensyvėjusi skydliaukės veikla, gydant osteoporozę kai kuriais medikamentais, akromegalijos atveju).
Fosforo koncentracija sumažėja kai sutrinka jo pasiskirstymas organizme (hyperventiliacija, pašalinus prieskydines liaukas – „alkanų kaulų“ sindromas, kai kurios būsenos sergant diabetu, sepsis), kai fosforas nepakankamai pasisavinamas su maistu (lėtinis viduriavimas, gausiai naudojant rūgštingumą skrandyje mažinančius vaistus), kai fosforas per greitai šalinamas per inkstus (per intensyvi prieskydinių liaukų veikla, kai kurios inkstų ligos, vitamino D trukumas, rachitas priklausomas nuo vitamino D).